Kariaujančios valstybės paprastai centralizuoja savo ekonomikas, pavyzdžiui, taip darė Antrojo pasaulinio karo dalyvės. Tokiu būdu investicijos, darbo jėga ir visi šalies ekonominiai resursai skiriami svarbiausiam tikslui – karui laimėti. Ukraina elgiasi priešingai ir tai gali pakišti koją jos karo pastangoms ir netgi kelia valstybės ir visuomenės fragmentacijos pavojų, teigia politologas Luke’as Cooperis.
Neseniai paskelbtoje ataskaitoje „Rinkos ekonomika visuotiniame kare?“ Londono ekonomikos mokyklos (LSE) analitinio centro LSE IDEAS tyrėjas kritikuoja Ukrainos Vyriausybės vykdomą ekonominę politiką, kuri, jo manymu, pernelyg kliaujasi laisvosios rinkos ideologija ir nepaiso ankstesnių konvencinių karų išmokytų pamokų – kad centralizuotas planavimas, glaudus bendradarbiavimas su profesinėmis sąjungomis, socialinė darbuotojų apsauga yra būtinos priemonės, norint išlaikyti visuomenės mobilizaciją ir išvengti ekonominės bei socialinės griūties.
SVARBIAUSIOS MINTYS
- Konvencinius karus kariaujančios valstybės paprastai centralizuoja savo ekonomikas, kad nukreiptų resursus, investicijas ir darbo jėgą ten, kur jų reikia karui laimėti. Ukraina elgiasi priešingai.
- Ukrainos valdžia suspendavo didelę dalį darbuotojų teisių, nors šiuo metu kaip tik turėtų ieškoti glaudesnio socialinio dialogo su profesinėmis sąjungomis ir darbininkija, kuriai teks pakelti didelę naštą, kad laimėtų karą ir atstatytų šalį po jo.
- Plati privatizacijų programa, kurios ėmėsi Ukrainos Vyriausybė, grasina pakartoti klaidas, padarytas po Sovietų Sąjungos žlugimo.
- Staigus ekonomikos nuosmukis, išaugęs nedarbas, regioniniai disbalansai, galimybių stoka didina visuomenės ir valstybės fragmentacijos riziką. Kitose karo zonose panašios sąlygos ir platus ginklų prieinamumas kartais vesdavo prie pilietinių konfliktų, smurto proveržių ir valstybės žlugimo.
- Stiprus valstybės vaidmuo ekonomikoje bus būtinas ne tik tam, kad Ukraina laimėtų karą, bet ir kad ir atstatytų šalį po jo. Privatūs investuotojai ir liberalizuotos rinkos to nepadarys.
- Ukrainos narystė Europos Sąjungoje artimuoju ar net vidutiniu laikotarpiu mažai tikėtina, o ir kažin ar būtų jai naudinga. Vis dėlto ES galėtų remti Ukrainos atstatymą dotacijomis – ne paskolomis – ir suteikti lengvatines prekybos sąlygas: leisti jai eksportuoti ukrainietiškas prekes į ES, bet apsaugoti savo pramonę nuo konkurencijos su stipresnėmis Vakarų firmomis.
Ukrainos ekonomika šiais metais dėl karo įsmuko į gilią recesiją, Pasaulio bankas prognozuoja, kad šalies BVP susitraukimas šiemet sieks trečdalį. Nedarbas šalyje spalį perkopė 28 proc. Net ir daugelio dirbančiųjų pajamos žymiai sumažėjo dėl apkarpytų atlyginimų ir aukštos infliacijos.
Ukrainos valdžia ėmėsi darbo rinkos reformų: karo metu suspenduota didelė dalis Darbo kodekso ir jame įtvirtintų darbuotojų teisių. Mažiau nei 250 darbuotojų turinčiose įmonėse dirbantys ukrainiečiai, t. y. apie 70 proc. visos šalies darbo jėgos, gali būti lengvai atleisti, priversti dirbti viršvalandžius, jų profesinės sąjungos nebegali vesti kolektyvinių derybų.
Kartu Vyriausybė ėmėsi plačios privatizacijos programos, investuotojams karo metu pasiūliusi 420 valstybės įmonių. L. Cooperio manymu, dabar nėra geras metas pardavinėti valstybės turtą ir Ukraina kartoja „klaidas, padarytas po Sovietų Sąjungos žlugimo“.
Interviu su LRT.lt tyrėjas teigia, kad stiprus Ukrainos valstybės vaidmuo ekonomikoje bus būtinas ir kariaujant, ir atstatant šalį po karo.
– Kaip apibūdintumėte Ukrainos ekonominę politiką karo metu?
– Pirmiausia reikia pasakyti, kad konvencinius karus kariaujančios valstybės, kaip Ukraina dabar, paprastai būna priverstos perimti nemažą dalį ekonomikos į savo rankas tam, kad kapitalas, darbo jėga, verslas būtų nukreipti karo reikmėms. Tad ekonomika tampa gana centralizuota.
To reikia, nes rinkos ekonomika karo metu negali normaliai funkcionuoti. Pavyzdžiui, draudimas neveikia taip pat kaip taikos metu, privatūs draudėjai paprasčiausiai negali prisiimti rizikos, kai šalis bombarduojama.
Ir dėl to konvencinius karus kariaujančios valstybės visad imdavosi didžiulių intervencijų į ekonomiką, kad atsvertų griūnančią privačią paklausą ir galimą recesiją. Tai paprastai sukuria su karu susijusios paklausos – ginklų, karių aprūpinimo maistu, ekonominės veiklos, – ir todėl ekonomika neturėtų smukti. Gal ir keista, bet karo metu ekonomika dažnai auga.
Ukrainoje, deja, nematome konvencinės karo ekonomikos. Matome įvairių elementų mišinį. BVP šiemet subliuško daugiau nei trečdaliu, Ukrainoje labai didelė recesija, nedarbas išaugo. Žinoma, nemažai darbo jėgos paliko šalį arba tapo pabėgėliais šalies viduje – jų nedarbas ypač didelė problema.
Laisvosios rinkos ekonomika totalinio karo metu, manau, kelia labai rimtų rizikų Ukrainos karo pastangoms.
Tiesa, Ukrainos ekonominė politika turi tam tikrų centralizacijos elementų. Valstybė perėmė kai kuriuos verslus, reikalingus karui, ir ne tik iš su Rusija susijusių oligarchų. Tai yra geras ženklas.
Taip pat yra programa, siunčianti bedarbius kurti būtiną humanitarinę ir karinę infrastruktūrą. Kariuomenė taip pat dalyvauja šioje naujoje programoje, pradėtoje tik spalio mėnesį. Išlieka klausimas, ar Ukrainai pakaks išteklių įgyvendinti ją pakankamai plačiu mastu.
Tad esama centralizacijos elementų, tačiau bijau, kad likusi dalis – vien ekonomikos dereguliacija ir laisvoji rinka. Laisvosios rinkos ekonomika totalinio karo metu, manau, kelia labai rimtų rizikų Ukrainos karo pastangoms.
Nerimą kelia tai, kad Ukraina panaikino didelę dalį darbuotojų apsaugos priemonių ir darbo įstatymų kaip tik tuo metu, kai būtina stipri socialinė partnerystė su žmonėmis, dirbančiais karui reikalingose pramonės šakose.
Tad žvelgiant iš mano ir tų, kurie palaiko Ukrainą, perspektyvos, viskas daroma atvirkščiai, nei turėtų būti. Mes norime, kad Ukraina laimėtų, o tam jai reikalinga efektyvi karo ekonomika, stiprinanti visų gyventojų atsparumą šiuo sunkiu metu. To, deja, šiuo metu nematyti.
– Kaip pateisinamas toks dalies darbuotojų teisių suspendavimas?
– Pateisinimas, mano manymu, gana silpnas. Prieš karo eskalaciją Ukrainos Vyriausybė leido suprasti, kad nori atsikratyti darbuotojų teisių, nes, jos manymu, tai leis sukurti dinamiškesnę rinkos ekonomiką. Dar prieš karą ji buvo parengusi nemažą dalį darbo rinkos reformų, bet anuomet profesinės sąjungos surengė didelius protestus ir sėkmingai jas blokavo.
– Dabar šios reformos įvestos kaip karo meto priemonė, ne kaip nuolatiniai pakeitimai?
– Tiesa. Dauguma buvo pristatomos kaip laikinos priemonės. Bus matyti, ar karui pasibaigus ankstesni darbo įstatymai bus grąžinti. <...>
Tačiau bet kokiu atveju karo metu darbininkams reikia net stipresnės socialinės apsaugos nei prieš tai. O labiausiai karo metu reikia dialogo su profesinėmis sąjungomis, atstovaujančiomis darbininkams, nes iš jų bus reikalaujama aukų.
Ukrainos Vyriausybė leido suprasti, kad nori atsikratyti darbuotojų teisių, nes, jos manymu, tai leis sukurti dinamiškesnę rinkos ekonomiką.
Karas yra siaubinga situacija, humanitarinė krizė, Ukrainai gresia ir infrastruktūros krizė. Gyventojams teks siaubinga našta. Ir esant tokiai situacijai svarbu kalbėtis su darbo klasėmis ir profesinėmis sąjungomis, derėtis, kokia ta našta bus, kad jos jaustųsi valstybės dalimi.
Todėl šios darbo rinkos reformos man labiausiai ir kelia nerimą. Su profesinėmis sąjungomis nebuvo tartasi – Vyriausybė netgi didžiavosi, kad ignoruoja kolektyvines darbininkų atstovavimo struktūras, o tai savaime yra blogai. Pristatant šias priemones skambėjusi mintis, kad darbuotojai turėtų tik individualiai derėtis su darbdaviais, kelia daug problemų.
– Kas skatina Kyjivą vykdyti tokią radikalią liberalizacijos politiką? Ar dalis elito tiesiog naudojasi karu, kad prastumtų reformas, kurių visad norėjo, ar šalies valdžia nuoširdžiai tiki, kad tokios priemonės padės laimėti karą?
– Aš esu pašalietis, kalbu iš Londono, tačiau nemažai laiko praleidau bendraudamas su ukrainiečiais. Iš to, ką žmonės sakė, man susidarė įspūdis, kad Ukrainos Vyriausybė yra tvirtai ideologiškai pasišventusi mažos valstybės vizijai, kurią galbūt galėtume pavadinti neoliberalia, ir nuoširdžiai tiki, jog tai – geriausias būdas demokratijai apsaugoti.
Matyt, tai kyla iš perspektyvos, kad bet kokia ekonominė centralizacija yra siejama su Sovietų Sąjunga, o decentralizuotos rinkos – su demokratija. Aš tą galiu suprasti. Tačiau pasakyčiau, kad tokiam požiūriui trūksta niuansų, ypač dabar, kai nemažai visuomenių visame pasaulyje ima permąstyti laisvosios rinkos logiką. Tik pažvelkime į Bideno administraciją JAV – nebeliko „Vašingtono konsensuso“ dėl laisvųjų rinkų. Dabar vyrauja požiūris, kad valstybė turi įsikišti ir sukurti tvirtą socialinės apsaugos tinklą visiems, nes gyvename krizių laikais ir norime sukurti tvarią, ekologišką ateitį.
Žinoma, vyksta daug diskusijų, kaip konkrečiai tai pasiekti, bet esama naujo konsensuso, kuris apima ir kairę, ir dešinę, – kad laisvosios rinkos, paliktos be priežiūros, to nepadarys.
Man rodos, Ukraina arba dalis jos intelektinio elito, stumiančio šias reformas, šiuo klausimu šiek tiek atsilieka nuo politinio ir ekonominio mąstymo bangos. Nors eiliniams ukrainiečiams, man atrodo, ji artimesnė.
– Liberalizacijos šalininkai tvirtina, kad Ukrainos valstybė tiesiog pernelyg korumpuota ir silpna, kad galėtų imtis aktyvios ekonomikos kreipimo politikos. Ar tokie argumentai jums atrodo pagrįsti?
– Aš neabejoju, kad jie įvardina realią problemą. Neabejoju analize, rodančia, kad valstybinėse įmonėse ir Ukrainos valstybėje apskritai yra korupcijos problema.
Tačiau tokia analizė, sakanti, kad šiai valstybei sukurti valstybės reguliuojamą karo ekonomiką bus didelis iššūkis, nepaneigia fakto, kad visos sėkmingai konvencinį karą kariavusios šalys turėjo valstybės reguliuojamą karo ekonomiką.
Tačiau užuot sakę, kad nors bus labai sunku pasiekti tai, ką reikia, bet vis dėlto pabandyti reikia, jie taria: mes darysime visiškai kitaip, nors ir žinome, kad tai vargu ar padės. Man tai atrodo problemiška.
– Savo ataskaitoje taip pat rašote, kad jei Ukraina ir toliau vykdys dabartinę ekonominę politiką, jai gresia visuomenės ir valstybės fragmentacija, kraštutiniu atveju ji netgi gali virsti žlugusia valstybe. Ar galite paaiškinti?
– Reikia šiek tiek konteksto. LSE programoje, kurios dalis esu, dirbu su Ukrainos komanda. Mano kolegos taip pat analizuoja Somalį, Sudaną, Pietų Sudaną, Siriją. Jų visų atvejai labai skiriasi nuo Ukrainos – šios šalys įklimpusios į neišsprendžiamo smurto situacijas, kurias galima būtų pavadinti pilietiniu karu, tačiau tokiu, kur kariauja daug įvairių pusių.
Ukrainos atvejis labai skiriasi – ji kariauja „normalų“ konvencinį karą. Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra siaubinga, tačiau jei karas išliks konvencinis, iš istorijos žinome, kad visi konvenciniai karai baigiasi vienokiu ar kitokiu susitarimu. Nekonvenciniai karai, deja, dažnai baigiasi valstybės žlugimu ir iškyla keletas veikėjų, turinčių politinį ir ekonominį interesą palaikyti smurto ciklą. Būtent taip iš esmės nutiko Sirijoje, Pietų Sudane ir daugybėje kitų vietų.
Paprastai tokia situacija kyla, kai susiklosto tam tikras veiksnių mišinys – labai greita ekonominė liberalizacija, recesija, plačiai prieinami ginklai, sektarinė politika ir autoritarizmas.
Konfliktų tyrinėtojams platus ginklų prieinamumas kartu su ekonominių galimybių ir darbo vietų stoka, valstybės nusilpimas ir potencialiai net žlugimas yra pavojaus signalai.
Ne visi šie veiksniai yra Ukrainoje ir tikiuosi, kad jų neatsiras. Tačiau jei Vyriausybė ir toliau viską liberalizuos, tai lems augantį nedarbą, emigraciją, didelius disbalansus – nedarbas šiuo metu daug labiau paplitęs tarp vyrų, nes moterims ir vaikams leista išvykti. Konfliktų tyrinėtojams platus ginklų prieinamumas kartu su ekonominių galimybių ir darbo vietų stoka, valstybės nusilpimas ir potencialiai net žlugimas yra pavojaus signalai. Visa tai būtų labai negerai Ukrainai, sukurtų prielaidas nevaržomo smurto proveržiui.
Žinoma, yra ir priešingų tendencijų – neįtikėtina ukrainiečių parama savo šaliai, rezistencija taip pat yra rimti atsveriantys veiksniai. Taigi nesakau, kad tai įvyks. Tik sakau, kad verta turėti omenyje konkrečias rizikas ir pasirūpinti, kad visi turėtų padorų darbą, stogą virš galvos, kiek tai įmanoma, kad dirbtų srityse, prisidedančiose prie šalies karo pastangų. Tai geriausias būdas užkirsti kelią valstybės fragmentacijos ir nusilpimo pavojui.
– O kokios ekonominės politikos prireiks Ukrainai atstatyti šalį po karo?
– Jai reikės milžiniškos ekonominės paramos, daug daugiau, nei gauna dabar. Apie vieną dalyką dar nekalbėjome – vidinius mokesčius. Ukraina turėtų surinkti daug daugiau mokesčių iš savo gyventojų ir dabartinėms karo reikmėms, ir būsimai rekonstrukcijai.
Šiuo metu ji turi proporcinių mokesčių sistemą, o savarankiškai dirbantiesiems pajamų mokestis krenta iki 5 proc. Yra ir papildomas karo mokestis, bet jis irgi proporcinis. Tad progresyvūs mokesčiai bus taip pat labai svarbūs atstatant Ukrainą. Daugiau uždirbantys turės mokėti daugiau, o mažiausiai uždirbančiųjų pajamas reikės kiek įmanoma apsaugoti.
Ir taip pat laukia milžiniškas darbas atstatyti sugriautą infrastruktūrą. <...> Mąstant, kaip atstatyti geriau, reikėtų kreipti dėmesį į ES naujojo žaliojo kurso pavyzdį, naują tvarią energetiką ir infrastruktūrą ir taip toliau.
Manau, vienas iš sudėtingesnių klausimų – kaip teisingai subalansuoti regioninę plėtrą. Šiuo metu valdžia skatina įmones trauktis iš labiau karo paveiktų rytinių regionų ir tai visiškai logiška. Tačiau atstatymo laikotarpiu gali iškilti pavojus, kad Vakarų Ukrainai eisis gerai, o Rytų Ukrainai prasčiau, kad augs regioninė nelygybė.
Šito išvengti palyginti lengva. Reikia efektyvios perskirstymo tarp regionų politikos, priemonių, kovojančių su regionine ir socialine nelygybe.
– Kokios pusiausvyros tarp valstybės intervencijos ir laisvosios rinkos reikėtų?
– Manau, valstybei teks milžiniškas vaidmuo atstatymo metu. Net ir pasirašius taikos sutartį arba galbūt tik paliaubas, padėtis privačių investicijų srityje bus labai neužtikrinta, privatūs investuotojai vengia rizikos, nes jų pagrindinė motyvacija – saugi grąža, kas yra suprantama.
Bet tai reiškia, kad esama ryšio tarp karo ekonomikos ir pokarinio atstatymo, nes abiem etapams reikia stiprios valstybės, ginančios viešąjį interesą, mobilizuojančios resursus, užtikrinančios užimtumą, efektyvią regioninę politiką ir tvarią plėtrą. Tad valstybei teks svarbiausias vaidmuo.
Ir taip, tai reikš aukštesnius mokesčius, reformas valstybei priklausančiose įmonėse, nors greičiausiai ne privatizaciją. Žinoma, Ukraina turi daug valstybinių įmonių ir privatizacijai erdvės yra, tačiau klausimas, ar pavyktų dabar ar per rekonstrukcijos laikotarpį už šį turtą gauti adekvačią kainą. Manau, kad ne, nes situacija pernelyg nestabili, tad rizikuojama atiduoti vertingą valstybės turtą už mažą kainą.
Tai pakištų koją ir Vyriausybės kovos su korupcija tikslams bei pakartotų kai kurias klaidas, padarytas po Sovietų Sąjungos žlugimo.
– Dar, kalbant apie rekonstrukciją, Ukraina daug vilčių deda į narystę ES. Ar tai realistiškas siekis?
– Manau, kad realistiškas, tačiau ne trumpuoju laikotarpiu. Tam greičiausiai prireiks kelių dešimtmečių.
Man atrodo, kad ES nares galima suskirstyti į dvi grupes, kurios nelabai sutaria šiuo klausimu. Viena grupė – šalys, kurios palaiko plėtrą į Rytų Europą, bet tik tada, kai bus reformuotas ES sprendimų priėmimo mechanizmas, sumažinant veto ir kvalifikuotos daugumos balsavimo vaidmenį. Šiai grupei daugiausia priklauso didesnės ES narės.
Kita grupė – valstybės, palaikančios plėtrą Rytų Europoje, tačiau nelabai norinčios keisti ES sprendimų priėmimo mechanizmus. Tai daugeliu atvejų mažesnės valstybės, tarp kurių, mano manymu, yra ir Baltijos šalys.
Tad Europos Sąjunga turi pasiekti tam tikrą kompromisą. Manau, susitarimas įmanomas, bet jis gali užtrukti. Tad abejoju, kad Ukraina įstos į ES artimiausiu metu.
Ukraina niekaip negalėtų konkuruoti bendroje rinkoje lygiomis sąlygomis su daug turtingesnėmis ir nekariaujančiomis Europos šalimis.
Be to, jos narystei reikėtų ir geopolitinio stabilumo. Ar tam, kad Ukraina atitiktų narystės kriterijus, reiks taikos sutarties su Rusija, ar užtektų paliaubų? Ar prieš pasirašant taikos sutartį lauksime, kol Maskvoje pasikeis valdžia? Tai išties sudėtingas klausimas.
Tad manau, kad Ukraina turėtų šiuo metu siekti kuo daugiau įtakos formuojant Europos integracijos politiką ir kuo daugiau paramos iš ES šalių savo ekonomikos plėtrai. Jai reikia dotacijų, o ne paskolų, ir kuo daugiau paramos rekonstrukcijai.
– Narystė ES galbūt ir nebūtų tik teigiamas dalykas – viena vertus, Ukrainą pasiektų finansinė ir institucinė parama, tačiau, kita vertus, jos pramonė būtų atvira konkurencijai su stipresnėmis Vakarų Europos bendrovėmis, greičiausiai patirtų ir didelį darbo jėgos nutekėjimą. Kokia galėtų būti narystės privalumų ir galimų neigiamų pasekmių pusiausvyra?
– Taip, visiškai sutinku su klausimu.
Neseniai ECFR analitinis centras parengė ataskaitą „Išgyventi ir klestėti“, kurioje raginama nieko nelaukiant Ukrainą priimti į bendrąją rinką. Šioje ataskaitoje daug naudingų dalykų – tokių kaip partnerystė tarp Vakarų ir Ukrainos ginklų gamintojų – tačiau pagrindinis pasiūlymas Ukrainai iškart prisijungti prie bendros ES rinkos yra labai ydingas.
Pirmiausia, karą kariaujančios šalies įstojimas į, atrodo, antrą didžiausią pasaulyje, tačiau tikrai glaudžiausiai integruotą laisvosios prekybos zoną neturi precedentų nei Europoje, nei pasaulyje.
Ir Ukraina niekaip negalėtų konkuruoti bendroje rinkoje lygiomis sąlygomis su daug turtingesnėmis ir nekariaujančiomis Europos šalimis. Toks santykis neišvengiamai stumtų į radikalią liberalizaciją ir rinkos varomą rekonstrukciją – būtent tokią, apie kokią perspėjau anksčiau.
Taigi tai gerų norų vedamas, tačiau ydingas pasiūlymas. Ukrainos prisijungimas prie bendros Europos rinkos nieko nelaukiant neatitiktų jos pačios interesų.
Vietoj to Ukrainai reikia lengvatinių sąlygų. ES galėtų sakyti Ukrainai: „Šiuo metu turime gana atvirą laisvosios prekybos susitarimą, tačiau leisime jums įvesti muitus ES prekėms tose srityse, kuriose jums atrodo reikalinga apsaugoti savo vidaus rinką. Paprastai mes tokiais atvejais įvestume atsakomuosius muitus, bet šįkart taip nesielgsime, nes suprantame jūsų ypatingas aplinkybes.“
Manau, Europos Sąjunga galėtų svarstyti kažką tokio – individualias, pritaikytas, „išmanias“ ekonomines sąlygas Ukrainai.